Dabar pusryčiai jau pavalgyti. Vienoj kišenėj priešpiečių abrikosai, kitoj špargalkės. Gyvenimas tęsiasi!
Visiems sekmes :)
Ataskaita už savaitgalį. Penktadienį išsilaikiau egzaminą ir vietoj to, kad su kompanija eiti gerti alaus - ėjau namo skaityti Roberto Petrausko knygos apie II pasaulinį karą. Šeima ta proga nusipirko tortą, o aš mėgavausi varškės, ananasų ir pasukų (jas man rekomendavo vietoj niekur nerandamo lieso pieno) kokteiliu.
Šeštadienis - laisvės diena. Nelabai jos laukiau, bet pas mus yra tokia, jau 15 metų trunkanti tradicija, kad penktadienio vakarais aš kepu visai šeimai kalną picos. Bendru susitarimu picadienis buvo perkeltas į šeštadienį. Gaminau tešlą be cukraus ir druskos, vietoj pomidorų padažo naudojau trintus pomidorus. Nedaug lieso kumpio ir daug paprikų, svogūnų laiškų, pomidorų ir šviežių pievagrybių. Jau žinojau kaip prisiėsiu ir maloniai apsunkęs išsidrėbsiu ant lovos... Bet bevalgant kažkaip labai greitai užsipildė skrandis ir... nei pica visa tilpo nei įprastos "pilno skrandžio palaimos nepajutau"... Vakarą baigiau pagal programą.
Sekmadienis - diena, kuri geriau būtų neišaušusi... Viskas buvo super iki vakaro. Tada... dėl tam tikrų aplinkybių patirtas stiprus stresas... prisiėdimas... pyktis ant savęs... nekentimas savęs... visiška neviltis...