Sveiki, forumiečiai,
Pastebėjau, kad gausu temų apie viską, bet vienos pasigedau - apie motyvus :) Kas paskatino susirūpinti savo svoriu? Žinau, kad daugelis išdidžiai teigia, kad meta svorį "tik dėl savęs", bet... Bent aš asmeniškai tuo retai tikiu :) Mano atveju, aš suabejojau savo kaip moters patrauklumu... Man 27 m., ūgis 166, o svoris jau buvo pasiekęs 77 kg (matmenys - 100-79-108,5)... Nusprendžiau kad pagal amžių aš jau atrodau bobutiškai ir pasiryžau grįžti prie anksčiau buvusių matmenų (94-74-98). Tai atitiktų daugmaž 68 kg. Šiuo metu sveriu 72 kg., matmenys - 97-75-103,5. Kitaip tariant, nesiekiu tapti laiba gulbe, bet noriu turėti simpatiškos moters, o ne nuo gyvenimo pakumpusios moteriškės siluetą :) Ai, kas dar mane labai gąsdina, tai mintis, kad seni pažįstami pamatę mintyse baisisi ("nu ir išaugo"). O kas Jus paskatino mesti svorį (manau, daugeliui mažinti apimtis aktualiau)? Kadangi forumas anonimiškas, tai manau, kad galite drąsiai pasakyti, kodėl iš tikro nusprendėte "susimažinti" :)
Pastebėjau, kad gausu temų apie viską, bet vienos pasigedau - apie motyvus :) Kas paskatino susirūpinti savo svoriu? Žinau, kad daugelis išdidžiai teigia, kad meta svorį "tik dėl savęs", bet... Bent aš asmeniškai tuo retai tikiu :) Mano atveju, aš suabejojau savo kaip moters patrauklumu... Man 27 m., ūgis 166, o svoris jau buvo pasiekęs 77 kg (matmenys - 100-79-108,5)... Nusprendžiau kad pagal amžių aš jau atrodau bobutiškai ir pasiryžau grįžti prie anksčiau buvusių matmenų (94-74-98). Tai atitiktų daugmaž 68 kg. Šiuo metu sveriu 72 kg., matmenys - 97-75-103,5. Kitaip tariant, nesiekiu tapti laiba gulbe, bet noriu turėti simpatiškos moters, o ne nuo gyvenimo pakumpusios moteriškės siluetą :) Ai, kas dar mane labai gąsdina, tai mintis, kad seni pažįstami pamatę mintyse baisisi ("nu ir išaugo"). O kas Jus paskatino mesti svorį (manau, daugeliui mažinti apimtis aktualiau)? Kadangi forumas anonimiškas, tai manau, kad galite drąsiai pasakyti, kodėl iš tikro nusprendėte "susimažinti" :)
Labai gera tema, Ligita! Kaskart permąstę savo motyvus galime tapti dar motyvuotesni, manau :-) Ačiū už temą. :-)
> Mano įsitikinimu, liekna moteris=sveika moteris (liekna, tai ne liesa!)
> Nuoga gražiausiai sau atrodau liekna - turiu grakščias kojas, smėlio laikrodžio figūrą, kuri storėja šiaip jau tolygiai :-D Bet ant pilvo apačios - volelį, už kurio tarsi kliūva mylimojo ranka, kai prieš miega apsikabina arba mylintis. Man pačiai smagiau, kai tas pilvas plokščias :-) O tas volelis bjauriai atrodo, kai užsidedu pėdkelnes - dar labiau išsiverčia. :-D
> Liekna sulaukiu daug aplinkinių dėmesio. Tai labai malonu, net ir turint antrą pusę, kurią labai myliu ir kuris net nepastebėjo, kad priaugau 10 kg - tik šiek tiek pastambėjau sakė ;-) Tiesiog šiaip, sulaukti komplimentų moteriai yra malonu. Bent jau man. :-) Liekną mane nuoširdžiai gyrė net ir moterys, o tai yra pats didžiausias komplimentas :-)
> Netelpu į 80% spintos drabužių, sustorėjau per 2 mėn. Mėgstu gražius, kokybiškus drabužius, noriu juos devėti, o ne į juos žiūrėti.
> Liekna galiu rengtis beveik bet kokį drabužį - viskas daugmaž tinka. O storuliukams labai sunku - tai ten brinda, tai ten nesusisega ar traška..
> Stori žmonės atrodo nevalos, nes jie dažnai nerangūs, storumas reiškia, kad jie nesirūpina sveikata/rūpinasi ja netinkamai, arba kad turi psichologinių problemų ir prisiaugina lašinių, kad apsisaugotų nuo pasaulio problemų. Storų žmonių sveika ir liekna visuomenė nemėgsta - galima juos peikti, kalbėti apie žmogaus teises, bet visuomenėje jie turi kažkokį neigiamą atspalvį. Storo žmogaus trūkumai atrodo didesni.
> Mano darbas susijęs su sveikata. Negaliu sau leisti atrodyti storulė. Juk aš kitus mokau būti sveikais, tai o pati ką moku tada? Kūnas kalba apie mano gyvenimo būdą.
> Mėgstu maistą. Jį ir gaminti, ir valgyti. Lieknėjimas yra mokykla, kurios metu išmoksti gaminti gerą maistą ir juo mėgautis nepriklausomai nuo kiekio.
> Neturiu storų draugų. Nenoriu būt viena stora tarp jų. Be to, mes visi draugiškai kritiškai žiūrim į storulius - sakykit ką norit, jie patys dėl to kalti. Juk mes kiekvienas galim pasirinkti, kaip atrodyti, kuo būti. (Apie ligas nekalbu, bet tokių dėl ligų nutukusių yra mažuma :-) )
> Mano įsitikinimu, liekna moteris=sveika moteris (liekna, tai ne liesa!)
> Nuoga gražiausiai sau atrodau liekna - turiu grakščias kojas, smėlio laikrodžio figūrą, kuri storėja šiaip jau tolygiai :-D Bet ant pilvo apačios - volelį, už kurio tarsi kliūva mylimojo ranka, kai prieš miega apsikabina arba mylintis. Man pačiai smagiau, kai tas pilvas plokščias :-) O tas volelis bjauriai atrodo, kai užsidedu pėdkelnes - dar labiau išsiverčia. :-D
> Liekna sulaukiu daug aplinkinių dėmesio. Tai labai malonu, net ir turint antrą pusę, kurią labai myliu ir kuris net nepastebėjo, kad priaugau 10 kg - tik šiek tiek pastambėjau sakė ;-) Tiesiog šiaip, sulaukti komplimentų moteriai yra malonu. Bent jau man. :-) Liekną mane nuoširdžiai gyrė net ir moterys, o tai yra pats didžiausias komplimentas :-)
> Netelpu į 80% spintos drabužių, sustorėjau per 2 mėn. Mėgstu gražius, kokybiškus drabužius, noriu juos devėti, o ne į juos žiūrėti.
> Liekna galiu rengtis beveik bet kokį drabužį - viskas daugmaž tinka. O storuliukams labai sunku - tai ten brinda, tai ten nesusisega ar traška..
> Stori žmonės atrodo nevalos, nes jie dažnai nerangūs, storumas reiškia, kad jie nesirūpina sveikata/rūpinasi ja netinkamai, arba kad turi psichologinių problemų ir prisiaugina lašinių, kad apsisaugotų nuo pasaulio problemų. Storų žmonių sveika ir liekna visuomenė nemėgsta - galima juos peikti, kalbėti apie žmogaus teises, bet visuomenėje jie turi kažkokį neigiamą atspalvį. Storo žmogaus trūkumai atrodo didesni.
> Mano darbas susijęs su sveikata. Negaliu sau leisti atrodyti storulė. Juk aš kitus mokau būti sveikais, tai o pati ką moku tada? Kūnas kalba apie mano gyvenimo būdą.
> Mėgstu maistą. Jį ir gaminti, ir valgyti. Lieknėjimas yra mokykla, kurios metu išmoksti gaminti gerą maistą ir juo mėgautis nepriklausomai nuo kiekio.
> Neturiu storų draugų. Nenoriu būt viena stora tarp jų. Be to, mes visi draugiškai kritiškai žiūrim į storulius - sakykit ką norit, jie patys dėl to kalti. Juk mes kiekvienas galim pasirinkti, kaip atrodyti, kuo būti. (Apie ligas nekalbu, bet tokių dėl ligų nutukusių yra mažuma :-) )
Gazele, perskaičius tavo postą, galiu pasakyti, kad bent 90 proc. tavo argumentų tinka ir man :) Nors ir su 77 kg. neatrodžiau tragiškai (mano manymu, taip pat turiu gana taisyklingą figūrą), tačiau neatrodžiau ir gerai... Kojos - storos, rankos storos, užpakalis didžiulis... Joks gražesnis rūbas prie tokios "komplektacijos" netinka :) Be to, kas baisiausia, keičiasi net veidas - padidėja, paburksta, ima ryškėti pagurklis... Nori nenori imi pastebėti, kad jau priklausai mažiau patrauklių moterų kategorijai :) Ir tai tikrai klaikiai žemina ir kerta per savivertę :) Iš tikrųjų tikiu, kad lieknam (ne perkarusiam) žmogui lengviau rasti darbą, draugų ir pan. Galų gale, tas žmogus geriau jaučiasi mylėdamasis, šokdamas ar būdamas pliaže, kas taip pat prideda žavesio... Tas momentas, kai tenka nusirengti viešoje vietoje, o tavo kūnas toks... labai jau šiaip sau... trikdantis. Ir neabejoju, kad visi tai pastebi :) O kas dėl ligų ir pan. Žmonių, kurie stambėja dėl ligų, yra gal 5 proc. Maksimum. Kiti patys ieško ligų ir pasiteisinimų (visa šeima tokia, nuo mažens aš toks ir pan.). Iš tiesų, pastebiu tendenciją, kad šeimos nariai dažnai būna panašaus sudėjimo, bet neabejoju, kad tai lemia ne tiek genetika, kiek mitybos įpročiai (juk valgo kartu). Dėl to storų tėvų ir vaikai stori, vėliau tie stori vaikai taip pat augina savo vaikus ir pan. Aš tik gal kokių 25 m. suvokiau, kad mūsų šeima nėra linkusi stambėti. Mūsų šeima linkusi PERSIRYTI. Dėl to ir stambėjam...
P.S. Aš taip pat manau, kad išdrįsti atskleisti tikruosius lieknėjimo motyvus yra labai svarbu ir naudinga :) Nes kai net sau meluoji, kad darai tai "dėl savęs", tai labai lengva tą "dėl savęs" pakeisti kitu "dėl savęs", pvz. torto gabalu. Pastebiu, kad moterys, kurios nepripažįsta, kad sustorėjusios sulaukia mažiau vyrų dėmesio ir jaučiasi mažiau patrauklios, sunkiau meta svorį, nes atseit "ai, ir taip gerai".
o, čia tai įdomi tema. Ligita, apie vyrus nejuokaukit, patinka vyrams ir rimtos -stambios moterėlės. Mano ūgis yra 180, daug metų ,gal dešimt, sverdavau 88-98. ir pats gražiausias komplimentas iš svetimo vyro: tokią moterį reikia ant ranku nešioti, o ne ją sverti".
O čia esu vistiek, nes
o motyvų pas mane susirinko daug:
po gimdymo jau svėriau 110, tad turiu sugrįžti į darbą bent jau 95 (jaučiu, kad pasieksiu)
neįtilpau į Audimo striukę naują( o vyriškos nesinorėjo pirkti):-):-):-)
norėčiau sverti 80, nes bijau, kad po 6 metų , kai vesiu savo vaikiuką į mokyklą, manęs nevadintų močiute, nes man jau bus45.
na ir visi kiti motyvėliai.
O čia esu vistiek, nes
o motyvų pas mane susirinko daug:
po gimdymo jau svėriau 110, tad turiu sugrįžti į darbą bent jau 95 (jaučiu, kad pasieksiu)
neįtilpau į Audimo striukę naują( o vyriškos nesinorėjo pirkti):-):-):-)
norėčiau sverti 80, nes bijau, kad po 6 metų , kai vesiu savo vaikiuką į mokyklą, manęs nevadintų močiute, nes man jau bus45.
na ir visi kiti motyvėliai.
Loreta, 180 cm moteris, sverianti 88 kg., neturėtų būti labai stambi :) 98 kg. jau rimčiau, bet irgi dar ne pasaulio pabaiga :) O dėl vyrų... Taip, yra visokių. Žinoma. Bet sutikim, kad didesnei daliai jų patinka daili figūra, o ne nutįsę lašinukai :) Aš nesakau, kad gražios tik tos, kur nešioja S ar M dydžio rūbus. Bet visgi jos visuomenėje įprastai palankiau vertinamos. Ir aš nenoriu guostis tuo, kad pasaulyje yra koks 1 ar 2 procentai vyrų, kuriems aš gražesnė su antsvoriu :) Maniškis irgi komplimentus sakė, nors ir buvau stamboka. O dabar net žiūri kitaip ;) Matau, kad tie pokyčiai jam visgi patinka. Taigi... Mums rinktis - ar atitikti standartą, ar guostis (džiaugtis) tuo, kad yra kažkiek vyrų, kuriems "kuo daugiau, tuo geriau" :)
Ligita, auksiniai tavo žodžiai! Pritariu 100 proc. Be to mūsų su tavimi "parametrai" labaai panašūs:)) Ir ūgis ir svoris ir apimtis:))) Dabar sveriu 74,8 kg, bet taip pat mano tikslas 68 kg.
Pradėjau lieknėti, nes nebepatikdavau sau, nepatikdavo fotografuotis, nepatikdavo žiūrėti į veidrodį, nes tai ką ten pradėjau matyti kėlė šlykštulį: storas užpakalis, kuris kaba, storos kojos, pilvas kaip maišas. Bet ačiū Dievui, kad išsiugdau meilė sau ir negaliu sau leisti taip atrodyti, niekada neleisdavau. Visada norėjau būti graži, nepriklausoma, geidžiama, įdomi...
Kai pasijautė pirmieji rezultatai, net vyras pradėjo kitaip žiūrėti, dažniau glosto, bučiuoja, nori dažniau mylėtis:)) Tokios ir turi būti moterys, jos turi būti gražios ir geidžiamos. Stengiausi ir dėl vyro.
Bet pati didžiausia motyvacija tai yra sveikata. Nėštumo pabaigoje svėriau 105 kg. ir buvo žiauriai sunku. Ir 10 kg. antsvorio yra per daug. Sunku nešioti tokį svorį su savimi pastoviai. Dabar jaučiuosi žymiai geriau. O kadangi planuojame dar vieną leliuką, noriu numesti kaip įmanoma daugiau kg., nes daugiau taip kankintis per nėštumą aš nenoriu.
Pradėjau lieknėti, nes nebepatikdavau sau, nepatikdavo fotografuotis, nepatikdavo žiūrėti į veidrodį, nes tai ką ten pradėjau matyti kėlė šlykštulį: storas užpakalis, kuris kaba, storos kojos, pilvas kaip maišas. Bet ačiū Dievui, kad išsiugdau meilė sau ir negaliu sau leisti taip atrodyti, niekada neleisdavau. Visada norėjau būti graži, nepriklausoma, geidžiama, įdomi...
Kai pasijautė pirmieji rezultatai, net vyras pradėjo kitaip žiūrėti, dažniau glosto, bučiuoja, nori dažniau mylėtis:)) Tokios ir turi būti moterys, jos turi būti gražios ir geidžiamos. Stengiausi ir dėl vyro.
Bet pati didžiausia motyvacija tai yra sveikata. Nėštumo pabaigoje svėriau 105 kg. ir buvo žiauriai sunku. Ir 10 kg. antsvorio yra per daug. Sunku nešioti tokį svorį su savimi pastoviai. Dabar jaučiuosi žymiai geriau. O kadangi planuojame dar vieną leliuką, noriu numesti kaip įmanoma daugiau kg., nes daugiau taip kankintis per nėštumą aš nenoriu.
Labai patiko tavo žodžiai: "imi pastebėti, kad jau priklausai mažiau patrauklių moterų kategorijai" Man buvo nemalonu tai jausti.
Pastebėjau komentarą apie šeimos mitybą ir nusprendžiau pati parašyti apie savo motyvą. Mane auklėjo, kad reikia sočiai valgyti, bet tuo pačiu dirbdavome daug ir sunkiai, todėl tas svoris neaugo. Kol neprasidėjo studijos, savarankiškas ir kartu sėslus gyvenimas - knygos, knygos, knygos. Nuo tada ir pradėjau "augti". Bet esu aukšta (177cm), svorio prieaugio labai ir nesimatė, tik pati nebegalėjau žiūrėti į nuotraukas. Studijos baigtos, darbas irgi nebe fizinis, bet gyvenu su pasamonėje tėvų įkaltas mokymas "turi sočiai pavalgyti". Tiesa ir gyvenimo draugas iš panašios šeimos visai nepadėdavo sustoti, kai eidavau įsikrauti dar vienos porcijos vakarienės. Norėjau būti pavyzdžiu savo draugui, kad nebereikia valgyti tiek kiek "mama liepė" (kol kas nepavyko jo pakeisti), atrodyti gražesnė sau ir kitiems (pavyko) ir pakeisti savo požiūrį į mitybą apskritai (su nedideliais nukrypimais judu link to).
EuropA, duok ranką :) Aš lygiai iš tokios pat šeimos... Pas mus tas nuolatinis apsirijimas buvo vertybė tiesiog. Pasisekė kažkas - pavalgyk, nepasisekė - irgi pavalgyk.. O ir maistas būdavo oho... Kugeliai (su daug daug taukų, spirgučių ir grietinės), cepelinai, kiaulienos kepsniai, koldūnai, šokoladai ir pan. Iki šiol pas tėvus nuvažiavus, pirmas klausimas, gal noriu pavalgyt (nors gyvenu tam pat mieste) :)))) Kažkaip aš pastebiu, kad nemažai tų tokių šeimų, kur maistas yra kone kultas :) Gal dar iš tų laikų, kai buvo nepritekliai ir trūkdavo maisto, toks mąstymas atėjęs... O dabar, kai to maisto daug, tai gaunasi toks nuolatinis vergavimas jam :) Pas mus namie gyveno 5 žmonės ir... Labai dažnai su kuo nors susitikdavai būtent... prie šaldytuvo :)))
